Apie bubeliokus

Pasakoja Donata Bartnykaitė-Novalskienė

 Gimiau tai Bubeliukų kaimi. O buvo trys linijos seniau: šiciej mūs Bubeliukai, da buvo Bubeliai ir palei Lumbius kap tai vadzinos – nepamenu. Mano sodzų ir anų, kų palei Lumbius, prijungė prieg Bubelių.

Kap 1941 m. išvežė mūs lietuvius in Lietuvų, tai cik pora grįžo. Po kari in tų sodybas, katriej nesugrįžo iš Lietuvos, tai in tuščus trobesius buvo atkelci lenkai nuog Pšeroslio. Kur Koneškai, tai seniau gyveno Puniškiai, ir jiej neparaj iš Lietuvos, tode inkėlė ca valdza Koneškus, ir tep likos. Kitų pavardių jau nepamenu. Va da pas Kalpokus atėj žantas Gibas, tai jau Kalpokų pavardės tepgi neliko.

bubeliokai

Mano mama tai Marytė Žilinskiūtė iš Pelalių. Jos sasuoj ar tai gal teta Marijona in Klevus už našlio Griškos išėj. Turėj da jiej dzvi dukteris: tepgi Marijonų (ką už Juozo Pakutkos išėj) ir Onų (ką už Juozo Agurkio buvo žanota).

Mano mama turėj gražų balsų. Paci maža liko siratukė, be tėvo augo, ba jis jaunas numirė. Anksci išėj in dvarų uždarbiauc ir kap parceliavo, pasiūlė jai 5 ha žamės. Da misno neimc, alia geri žmonės patarė imc, sakė: „Kad duoda – tai imk, kap veja – tai bėk.“ Tai mama iš Joniškės dvaro gau 5 hektarus, an jų ir sanatvėj mirė. Sakyta, kad moterim davinėj po 5 ha, o iš šito dvaro vyram po 7 ha davinėj.

O mano tėvas tepgi sirata, cik mažas liko be abiejų tėvų. Žinia, seniau labai mirė visi, duonos brokau daug kur, darbo daug, o nepavalgį, iš kur sveikata bus?.. Mano tėvai tai an mamos tų 5 ha ruožo – daržo ir apsiliko, dasidzirbdzinėj tai talkose, tai pas žmones.

Tėvai mano turėj palei Lumbių kaimų ruožų žamės ir jiej buvo daržinykai, ėjo dzyrbc in Joniškės dvarų. Sodzun tai visų prasci namukai medziniai su šaudziniais stogais, visų rėdi palei ūlyčėlį, o žamė an ruožų kožno – daržais vadzyta, ciej žmonės ne gaspadorais – su daug žamės, o daržinykais. Da kici buvo biednesni, tai juos kampinykais vadzino. Paskui tėvai man perrašė ūkutį ir namus, o aš su vyru iš parceliuoto Joniškės dvaro jau iš valdzos dasipirkom da 10 ha, turėjom 15 ha. Aš su vyru ūkinykavom, buvo langviau prasgyvenc, nor darbo daugiau. Ėjom ir in Dzeveciškės dvarų tai karvių, arklių šarc, arkliais vyras tynajus dzyrbo žamį, kol acirado traktorai.

Mano sesuoj išėj in Skarkiškes in marcas, o aš likau namie. Su vyru turėjom tris dukteris. Viena iš jų Gražina liko tėviškėj ir sukūrė šaimynų, daspirko daugiau žamės, alia jau anūkai nelabai lietuviškai moka, nor suprasc tai viskų supranta.

Tėvai – da biskį pasakytau – mano žūrėj, kad būt ko valgyc, dzyrbo žamį, kad ir mažai jos turėj, dasidzirbdzinėj tai pas gaspadorus, tai in dvarų in talkas ėj mačyc. Laikė karvukį, avį, kiaulį.

Da kampuose palei Bubelius buvo toki maži visai kampininiai sodzai ir juos vadzino – vienas tai Vesalauka, o kitas tai Vainarė. Kap daugelis bubeliokų išvažau ir negrįžo iš Lietuvos, žamės prijungtos prieg dvaro ir pasdarė PGR, o kur stovėj tų žmonių namukai, liko tai kokia obelis, tai laukinė grūša an kraisos arba kvietkucų daržalių žymės ir bezų krūmai tai daugumoj išliko.

Jaragojis – tai numylėtas mūs miškas in Rimkažarų pusį, dvaro ponų buvo pravadzytas Jaragoju, su 8 ha giros. O va šitas tai Geražoris – mūs jaunimo sodzytas po 1962 metų, daugiausia kvajų. Dau tadu usidzyrbc jauniem, tode ėjom sodzyc miško. Dabar gražai atrodo, gerai augo an šitos pieskinės daugumoj žamės. Nor sako: žamė žami, alia mišku cinkamiausia visokia – ir molis, ir pieska, bile būt žamės.

In mokyklų savo Bubelių kaimi – pas Žukauskus mokykla kap buvo, kur Albinas Žukauskas gyveno, o paskui tai ciesiai takucu su sasuti Geniuti ėjom per laukus (kur arcausia žinojom) numyntu takucu in Radzūcus pas Jonuškus. Ca tai netoli buvo, alia kap prisiėj aic in Sainus an pamokslų pas kunigų, tai cielų liepos mėnasį kasdzien pėscos mynėm vieškeliu, plentu per miškų in Sainus. Buvo, kad ir basos. Apmazgojam kojas daėjį in upį ir jau miesti ne basamyncos – insimaunam kantapliais. Kas tį tadu turėj kų geresnį? Visi buvom biedni, nor kap katris ir bagotesnis… Alia daugumoj pėsci.

bubeliai

Vanduoj prūdi kap užšųla tokiu storu ladu ir da su storu sniegu – kas tynajus atkas, tai karvukes ir arklukų (prasgyvenį jau) varėm gyrdzyc in ažarų Pajeziorkuose – kokias pusentro kilometro nuog mūs. Alia kap nuog savo laukų vasarų nugyc, tai visai arci prieg to ažaro, kur Karaneckai gyvena, tai palei juos dabar toj pakrantėj.

Kad aš Donata, tai dažinojau, kap nuvėjau in valsčų darycis paso, kap suvej man 18 metų. Tai tynajus perskaitė, kad Donata, o visadu mani Danuti visi vadino. Per valdzinyko plūksnu užtrauktų -u pasdarė -a. Man tynajus nieko tokio, toliau šaimynoj Danutė, o kur raikia dokumentuose ir mokykloj surašė tėvus, tai mūs dukrom inrašė su -a.

Kap žmogus jaunas, tai ir smagus. Sanatvėj nelieka jėgų, kap cik paaini, nu alia kožna dziena graži ir norisi da pagyvenc. Kad ne tos ligos, visai būt gerai. Alia kap sako – tam žmogu niekad nebus gerai: tai tas, tai anas, tai ko vis brokas. Kol jaunas dzyrbai, nerokavai nei valandų, nei jėgų. Kūlimai, tai javapjūtė, tai bulvių kasimas – dzidzausios talkos pas mus būdavo. Kūlc su damfu ir savo motoru tai iš Pristavonių Bronius Samulevičus atvažinėj. Jis skaitėsi bagotesnis, iš Vokietijos turėj parsivežis motorų prieg damfos. Kap užkura rankenu, tai kulia ir gerai javus nukulia, gerai grūdai byrėj, jau neraikėj išylgini menčycis.

 Eugenija Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.