Apė medalikucus

Ona Tumelienė pasakoja: „Visadu nešoju medalikucį ir nešojau, kol pametus nebuvau. O tadu nuspirkau kitų ir kunigas pašvencino. Rankynėj ar kur duonukės švencytos raikia nešocis ir medalikucį.

Pyrmai komunijai man tėvas nupirko sidabrinį medalikucį su šv. Mariju ir nešojau ilgai, kol pametiau. Tėvas nupirko kitų ir pašvencyc nunešė kunigu, tai nešojau vė, an drūtesnio šniūruko pririšo.

Sykį bulves rudenį kapliais kasėm – ir kas blizga. Nugi žūrau – mano medalikucis iš Pirmos komunijos. Labai nusdzaugiau, prikabinau prie ano ir nešojau. Jau tėvas buvo miris, negalėjau jam parodzyc, kad radau tų pyrmų. Žinau, kad kožnam raikia nešoc medalikucus. Aš jau tris nešoju, ba paskui da po savo rasto radau kieno pamestų. Misnau, kap pamacis kas, mažu atpažis, tai ir aduosiu, bet niekas neacišaukė. Ir tep turu tris.“

medalikėlisCilė Grizevičienė sako: „Man močutė tai vis sakė: „Nešokit, vaikeliai, medalikucus, ba po smercai caglų an kaklo turėsit nešocis…“ Vaikai pasdeda ir kas tynajus nešos, jiem, matai, nepatogu. Tai nor krapšukan insidėtų. Alia mažai kas nešoja, pasdeda po Komunijos ir guli ir ražančukas, ir medalikucis kožno. Kap kokia bėda, tai žmogus griebiasi poterauc ir imasi, ko pamiršis, tadu ima in rankas ir ražančų.

Aš dėkavoju Dzievuliu, kad davė laimyngai užaugyc vaikus, sulaukc anūkucų. Nuveinu in piligrimines keliones, ainu pasicikc, kap pas mus ateina koki piligrimai. Dabar ėjau in Dusnyčų, kap spalio septintų dzien, kaipo pyrmų mėnasio šaštadienį, Šv. Marijos Ražančavos ir Marijos iš Fatimos minėjimas buvo, tai visoj Lenkijoj paskelbta akcija „Różaniec do granic“ („Ražančus iki sienų“). Mūs parapija yra prie sienos. Suvėjom prieg Dusnyčos kryžo, o Birutė Roglienė kad gražų ražančų išdėliojus iš savo jurginių žiedų, kožnas desėtkas kitos spalvos, poterkutės „Tėve mūsų“ ir „Garbė Dievui“ tamsios, o ca šviesių spalvų desėtkucai dėl Marijos. Pagiedojom ir apėjom visų jos padarytų ražančų. Darau nuotraukas telefonu, alia vis su žmonių kojom, tai sakau – nor papasakosiu.

Jau prieš pora dzienų pracinausi ir kasdzien ėjau po pora kilometrų, kad tai dzienai pasruošc. Labai geras jausmas, kap inveiki ir pasieki savo tikslų. Tode sakau – ir ca graži misija. Škada, kad ne visiem pacinka. Man tai labai. Nor kassyk sunkiau, bet nepasiduodu, da vis laikausi. O kap nuveinu išpažinties ir paskui priimu komunijų, tai tep langva, an kiek čėso cikrai jaucu kokių tai dvasiškų sciprumų, rodos, an sparnų lėktau. Ne sykį ir pėsca parainu iš Sainų in savus Štabynkius, nieko tokio, neturu inpracimo stabdzyc, o ratai kas sustoja, žmonės labai skubinas, nenoru kam perškadzyc. O man tep gražu ir visai nesiskubinu, da kokį tai baravykucį ar grūzdų randu. Kur sanoj kvajoj koplyčukė, tai pusiaukėlė tavo mamai vis buvo in Žagarus, ba irgi sakė, kad vis jaunystėj pėsca ėjo. Šita saniausia kvaja, prieg jai buvo kita, alia jau tep išlinkus buvo, kad nukirto, o šita su koplyčuki da vis stovi, nežinau, kas jų inkėlė.

Seniau tai iki sutemos visi skubinos pervažuoc ar peraic miškų, ba vilkų buvo. Dabar irgi skubinuos, kad dzienų paraic, kam tynajus raikia bėdų pridaryc nakcu.“

E. Pakutkienė, punskas.pl

vienas komentaras Apė medalikucus;

  1. Irena sako:

    Labai gražūs ir reikalingi šie pasakojimai, bet pasidarė įdomu kitkas: ar dabar visi Stabingio pavadinime sako „Š“ arba vartoja kokią nors daugiskaitos ar dar kitokią formą (teko girdėti net „Štabynkės“ )?. Atsimenu, kad prieš 20 ir daugiau metų iš Seinų parapijos žmonių girdėdavau „Stabingis“(su pailginta kirčiuota „i“ dvigarsyje, pvz.: „gyvena Stabyngin“, „iš Stabyngio“. Būtų gaila, jei toks gražus prūsiškas (stabis prūsiškai reiškia akmuo) pavadinimas šnektoje išnyktų…