Antaninės

Prieš birželio 13-ąją, šv. Antano atlaidus, nuo senovės kaimuose prasidėdavo šienapjūtė. Tikėta, kad žolė gerai atželia, jeigu ji pjaunama esant jaunam mėnuliui. Juokauta, kad jei šienausi sode visai prie pat obels, antaniniai obuoliai išaugs kamuolio didumo. Šienapjūtės metu lietuvių liaudyje buvo populiarios šienapjūtės dainos. Jas vyrai dainuodavo šienaudami.

sienavimas-dalgiu-K100Šiemet visą gegužės mėnesį laukta lietaus. Pagaliau palijo. Ir lietus nesiliovė visą savaitę. Šienai nuimti anksčiau, per mėnulio pilnatį, bet nuolatinis, kad ir kuklus, lietus turėtų atgaivinti žolės šaknis ir ji tuojau vėl turėtų augti.

Minėtą dieną moterys neverpdavo linų, nes manyta, kad juos užpuls kenkėjai. Jei šią dieną pastebimas gandras pievoje varliaujantis, kita diena bus saulėta, giedra. Nuo šios dienos kaimuose tradiciškai prasidėdavo jaunimo naktigonės. Jaunimas pernakt vakarodavo, dainuodavo aplink laužus. Kepdavo lašinius, žuvį, gaudydavo ir virdavo vėžius. Naktį laukuose būdavo palikti arkliai. Jei patekėjęs mėnuo apšviesdavo kaštoninės kumelės kaktą, tai buvo laikoma geru ženklu, reiškė, kad kaimenėje bus daug kumeliukų.

Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šienapjūtės šventė sutapatinta su Antano varduvėmis. Šv. Antanas Paduvietis (1190–1231) gimė Lisabonoje, Portugalijoje, turtingoje ir kilmingoje šeimoje. Būdamas 16 metų, įstojo į Šv. Augustino vienuolių ordiną, vėliau perėjo į pranciškonus. Keliaudamas po šalis skelbė Evangeliją, pamokslavo ir darė stebuklus. Pasakojama, kad kartą Antanas nusivedė netikinčiuosius prie jūros ir ten pradėjo sakyti pamokslą žuvims. Žuvys buvo iškėlusios galvas iš vandens ir atrodė, tarsi jo klausytųsi.

Antanas mirė, būdamas 35 metų, 1231 m. birželio 13 d. Po metų popiežius Grigalius II paskelbė jį šventuoju. 1263 m. Paduvoje buvo pastatyta bažnyčia ir pavadinta šv. Antano vardu. Ten saugomas jo karstas.

Šv. Antanas yra vargdienių, kenčiančiųjų užtarėjas, ligonių gydytojas. Jis vadinamas miesto, moterų, sužadėtinių globėju. Moterys jam meldžiasi, kad susilauktų vaikų. Tikima, kad pasimeldus šv. Antanui galima rasti pamestus ar pavogtus daiktus. Šv. Antanas lietuvių mene dažniausiai vaizduojamas su rudu pranciškonų abitu, rankose laikantis kūdikėlį Jėzų. Toks vaizdavimas atsirado iš legendos, kad šv. Antanui meldžiantis savo kambaryje, jam pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi ant rankų.

Ona Tumelienė prisimena: „Per Antanines Berznyko bažnyčoj visadu buvo dzideli atlaidai. O jau vaikų vaikelių: ir mažukų, ir dzidelių. Suvažuoja, suveina žmonės ir iš arcau, ir toliau – iš kitų parapijų. Ba kunigai jau anksciau skelbė, kad suvežc in tynajus vaikus. Tai daugiausia ir būdavo vaikų an šventoro. Inveda juos kunigas procesiju in bažnyčų ir laimina, tepė šventu alieju, kad nesirgtų, būtų sveiki ir gražūs.

Švento Antano paveikslas kabodavo kožnuose namuose, ba jei pameci kokį daiktų ir negali jo rasc, tai nuvejis papoterauk prie šv. Antano paveikslo, tai aciras. Paci insicikinau. Taikėsi pamesc raktus ir kokį daiktų irgi pasdėjus buvau ir negalėjau rasc, o kap pasmeldiau in šventų Antanų – tai radau be bėdos…“

Eugenija Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.