Antanas Šakinis ir jo viešoji įstaiga „Lietuvos namai“

Trumpa, bet konkreti pažintis su žemaičiu Antanu Šakiniu ir pokalbis pačiais svarbiausiais Lietuvai klausimais įvyko šių metų gegužę Vilniuje, Kudirkos aikštėje, baigiamąją Poezijos pavasario dieną. Svarbus šios pažinties motyvas buvo ką tik pasirodžiusi septinta kompozitoriaus ir rašytojo Alvydo Augustino Jegelevičiaus poezijos knyga „Eilės iš eilės“, kuri buvo išleista ir išspausdinta Punsko „Aušros“ leidykloje ir kurios išleidimą parėmė A. Šakinis. Svarbu ir tai, kad šie du vyrai pažįstami nuo pat Nepriklausomybės pradžios ir gyvena tam pačiam Vilniaus mikrorajone – Fabijoniškėse, čia dirba, dalyvauja kultūriniame gyvenime, visuomeninėj bendruomenės veikloj dažnai kartu, bet ir kiekvienas atskirai savo liniją veda.

Antanas-tremtyje

Aurelija Stokutė-Šakinienė ir Juozas Šakinis su šeima Irkutsko srity 1958 metais. Žemiau trys broliukai – Juozas, Antanas ir Zenonas

Pasak A. Jegelevičiaus, jau pirmaisiais laisvės metais A. Šakinis, kaip statybų inžinierius ir verslininkas, čia pastatė ir įkūrė „Amatų namus“, kuriuose būrėsi įvairių Lietuvoje paplitusių amatų mėgėjai, vyko tradicinės lietuvių šventės, mugės. Vėliau ant stogo Antanas pastatė ir įrengė liaudies buities muziejų-teatrą, kuriame tilpo ir karčema su dainininkais, šokėjais, pasakoriais ir visais, kam tik buvo svarbi lietuviška dvasia. Alvydas sako, kad tai buvo labai graži ir šviesi miesto lietuvių tautinės veiklos perspektyva. Deja, visa tai tiesiog staiga užsidegė ir sudegė. Tačiau… užsispyręs žemaitis nepasimetė ir toliau vystė savo veiklos planą, ir toliau darė, ką buvo sugalvojęs. Apie tai ir norėčiau pakalbinti poną Antaną Šakinį.

Antanas-maltos

Maltos ordino atstovybės įkūrėjų grupė Vilniuje 1993 metais. A. Šakinis pirmas iš kairės

 Sigitas Birgelis: Gerb. Antanai, prieš keletą metų Lietuvos žiniasklaida rašė apie Jūsų dukters, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto trečiakursės Rūtos Šakinytės, žūtį praktikos metu Norvegijoje. Kas šiandien, praėjus keleriems metams, mums žinoma apie tą tragišką įvykį?

 

Antanas Šakinis prie darbo stalo

Antanas Šakinis prie darbo stalo

Antanas Šakinis: O, tai gyva žaizda. Deja, nieks nesugrąžins mūsų brangios Rūtelės. Tačiau aš labai norėjau ir tikėjausi Vilniaus universiteto palaikymo ir mūsų teisėsaugos profesionalaus tyrimo ir įvertinimo išvadų – kodėl du studentai be praktikos vadovo leidimo išėjo į kalnus, kodėl leidžiantis atgal atstumas tarp jų didėjo, kodėl Rūtelė nukrito, kodėl, kodėl, kodėl… Ir štai – ką tik gavau žinią, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas, kaltų nėra…

S. B.: Labai apgailestauju ir nuoširdžiai užjaučiu Jus, pone Antanai. Bet taip pat supratau, kad po šios tragedijos Jūs rankų nenuleidote ir nepuolėte į paniką ar depresiją, kad dukros atminimui įregistravote viešąją įstaigą (VšĮ) „Rūtos Šakinytės Lietuvos namai“. Kokie būtų skirtumai bei svarbiausi Jūsų įkurtos įstaigos planai ir tikslai, lyginant ją su kitomis Lietuvos įstaigomis?

 A. Š.: Atvirai pasakius – nežinau, nesigilinau, bet gerbiu visų norus kurti kartu gražesnę mūsų brangios tėvynės ateitį ir dirbti vardan Tos. Tai yra visų svarbiausias reikalas. Tokia būtų ir mano veikla vardan Tos ir vardan Rūtelės, tačiau čia noriu pabrėžti, kad tarp daugybės gražiausiai prirašytų projektų (!), išmanių aprašymų, visokių vizijų, regėjimų dažnai prapuola žmogus, žmogaus, kaip tautos vieneto, piliečio, vertė. Tada lieka tik pasimetęs balsuotojas, kurį nesunku sumedžioti. Gal čia per stipriai pasakiau, bet aš noriu pabrėžti pagrindinę ir savo, ir „Lietuvos namų“ mintį, kad kiekvienas žmogus yra Lietuvos dalis ir jis gali ir turi drąsiai pasakyt – aš esu Lietuva, aš esu šios žemės šeimininkas, čia viskas mano, o tada ir mano šeimos, kaimo, gatvės, miestelio, miesto, visos Lietuvos – mūsų visų. Todėl labai svarbu, kad požiūris – čia mano neužgožtų čia mūsų…

 S. B.: Ačiū. Labai pagarbus Jūsų dėmesys žmogui. O kaip, Jūsų manymu, Lietuva, kaip laisva tauta ir valstybė, per 30 nepriklausomybės metų išnaudojo jai duotą galimybę ir laiką? Kokie čia laimėjimai ir praradimai?

 

Antanas Šalinis su apdovanojimais

Antanas Šakinis su apdovanojimais

A. Š.: Visų pirma nereikia niekint ir pamiršt, kas buvo gera sukurta ir iki Nepriklausomybės. Neminėsiu, kiek turto valstybė prarado save švaistydama į šalis ir save griaudama… Suprantu – laisvė kainuoja, ir tiek to tuos tarybinius barakus, bet ar dėl tos laisvės reikia atsisakyt įaugusio Lietuvoje ūkiškumo, tautiškumo ir pamažu leistis nutautėt šitoj globalioj pasaulio erdvėj?.. Žinoma, negalim užsisklęst, bet privalome saugot savo vertybes, budėt kaip skautai ir šauliai tėvynės labui. Čia didžiausias rūpestis. O laimėjimai, kad ir nedideli, bet visada džiugina šventėm, festivaliais, paradais – šypsomės ir bindzinam skolon Europai iš paskos, ir tiek, bet žiūrėk, kaip oriai anglai, lenkai nepasiduoda…

 S. B.: Pakalbėkime apie negeroves. Ketvirtadalis Lietuvos gyventojų paliko Lietuvą ir gyvena už jos ribų, daug žmonių gyvena nepasiturinčiai, šalyje ne visada klesti tiesa, teisė ir teisingumas. Kokie, Jūsų manymu, svarbiausi yra Lietuvos ramsčiai: didinga (nors neretai ir menkinama) istorija, pasaulio mastu unikali kalba, religija, kultūra, menas?

 A. Š.: Grįžtu prie Jūsų pateikto antro klausimo. Svarbiausia vertybė – žmogus, kurį reikia gerbti kaip žmogų, o ne kaip mokesčių mokėtoją. Kuris jaustųsi savo šalies šeimininku, didžiuotųsi savo tėvyne, o ne bėgtų iš jos. Deja, mūsų valstybė (!) kol kas tokios garbės piliečiams nesuteikia. Bėga žemiau ir dar žemiau vidutinio lygio gyvenantys žmonės, vidutiniokai dar pasilaiko… O Lietuvos ramsčiai visada buvo ir bus pirmiausia – pagarba tautos praeičiai, tikrai istorijai, tėvynės žemei, kapams, o tada ištikimos sesutės – meilė, ištikimybė, dvasia, tiesa, kūryba… Tada mūsų broliukai – tikėjimas, jėga, drąsa, narsa, o tada ir vienybė – šeima, ūkis, gentis, tauta, valstybė kaip viena didelė šeima…

 S. B.: Esate įvairių akcijų-renginių, publikacijų-leidinių rėmėjas ir paveldo restauracijų mecenatas. Ką dar norėtumėte gyvenime nuveikti – sau, artimiesiems, Lietuvai?

 A. Š.: Dar nuo senų laikų visada buvau linkęs ne tik ką nors statyti, bet ir užsiimti kitokiom statybom – dalyvauti visuomeniniame gyvenime, padėti organizuoti įvairius renginius, o vėliau ir finansuoti ypač tautiškumą skatinančius renginius, knygas, albumus. Esu parėmęs bažnyčias ir brolius pranciškonus. Buvau vienas iš Maltos ordino atstovybės steigėjų Lietuvoje. Vilniuje su kolegomis inicijavau specialios palatos ligoninėje ir valgyklos įkūrimą, organizavau, atlikau ir finansavau šį darbą.Turiu išsaugojęs visus tai įrodančius dokumentus, tačiau tuo labai nesididžiuoju, nes ką tuomet galėjau, tą ir padariau… O norai ateičiai? Jums čia jau daug pasakiau. Belieka išsaugot, tęst ir tobulint tą „Lietuvos namų“ pagrindinę kryptį. O apie planus, kol jie neįgyvendinti, nemėgstu kalbėti…

Su Juliumi Sasnausku ir broliais (A. Malakausku bei A.Blužu)

Su Juliumi Sasnausku ir broliais A. Malakausku bei A. Blužu

 S. B.: Gal dar papasakotumėte šiek tiek daugiau apie save, savo profesinę ir visuomeninę veiklą?

 A. Š.: Profesinė veikla lyg jau ir būtų aiški – inžinierius-statybininkas, įvairių organizacijų ir firmų vadovas-direktorius, visuomenininkas, organizatorius, kultūros paveldo ir tautinės kultūros puoselėtojas, propaguotojas ir rėmėjas. Na, gal užteks girtis, tiesa – dar bibliotekininkas (!). Taip, jau daug metų, kaip sergu Lietuvos praeities istorija, ypač viskuo, kas buvo sukurta nuo valstybės atsiradimo iki Antrojo pasaulinio karo. Esu surinkęs daugybę retų istorinių knygų ir apie žymiausius Lietuvos mąstytojus, net įkūriau savo biblioteką ir knygynėlį. Na, gal pakaks tiek?.. O apie save – esu gimęs tremtyje, jauniausias iš trijų brolių. Dalinomės viskuo tarpusavy ir su tokios pat lemties tautiečiais, bet apie tai gal kada vėliau…

 S. B.: Dėkoju Jums, pone Antanai, už nuoširdų pokalbį ir rūpinimąsi Lietuva. Tai gal todėl, kad esate patyręs daug vargo, mokate dalintis ir su kitais?

 A. Š.: Gal, nes taip tėveliai mokė. Ačiū ir Jums, gerb. Sigitai. Vardan Tos…

 S. B.: Vardan Tos…

 Vilnius, 2018 m. gegužė–liepa

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Komentavimas negalimas.