Antanas Karosas Seinuose (1 d.). Naujas vyskupas

Šiemet galėtume minėti 160-ąsias paskutinio Seinų vyskupo Antano Karoso gimimo metines. 1856 metai įrašyti knygose kaip vyskupo gimimo data. Beje, ji nėra tiksli. Kad mažas Antanukas neturįs metrikų, paaiškėjo, kai reikėjo jį leisti mokyklon. Šeima, nenorėdama patirti išlaidų, įrašė jį kaip ką tik gimusį. Labiausiai priimtina Karoso gimimo data – 1849 metai.

Būsimasis vyskupas mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1875 m. įstojo į Žemaičių dvasinę seminariją, vėliau į Petrapilio dvasinę akademiją. Ją baigė 1883-iaisiais ir tais pačiais metais buvo įšventintas kunigu. Baigęs akademiją, buvo Žemaičių kunigų seminarijos profesorius ir dėstė teologiją bei lietuvių kalbą. Po dvejų metų darbo vyskupas M. Paliulionis pakvietė jį savo sekretoriumi. 1896 m. buvo pakeltas kanauninku, o 1900 m. paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos rektoriumi. 1907 m. A. Karosas konsekruotas vyskupu. Tuomet oficialiuose raštuose jo pavardė buvo rašoma Antonius Karaś. Po trejų metų perkeltas į Seinus vyskupu ordinaru.

A. Karoso Seinų diecezijos valdymo laikai yra vertinami prieštaringai. Pirmuoju laikotarpiu (iki Pirmojo pasaulinio karo) jis palaikė lenkus ir jų pastangas įtvirtinti Seinuose lenkiškumą. Vyskupas, siekdamas sulyginti lietuvių ir lenkų seminaristų skaičių Seinų seminarijoje, įsakė priimti mažiau lietuvių, o daugiau lenkų. Antai 1911 m. iš 34 kandidatų buvo priimti 6 lietuviai ir 11 lenkų. Po trejų metų abiejų tautybių asmenų buvo po 45. Lietuviams tik mišių pabaigoje buvo sakomas lietuviškas pamokslas. Jų nepasitenkinimą sukėlė ir kiti vyskupo sprendimai. A. Karosas į garbės kanauninkus iškėlė du seminarijos profesorius lenkus, kurie net reikalingų kvalifikacijų neturėjo. Kapitulos kanauninku padarė aršų lietuvių priešą, seminarijos profesorių Romualdą Jalbžykovskį, o nusipelnę lietuvių dvasininkai buvo aplenkti. Į vyskupą A. Karosą tuo metu buvo galima žiūrėti kaip į lenkiškosios orientacijos asmenį. Iš tikrųjų jis lietuvių veiklos netramdė, bet nieko nepadarė, kad apgintų lietuvių teises bažnyčioje.

Mykolas Krupavičius savo atsiminimuose rašo: „Vyskupas Karosas, anykštėnas, iš anų laikų buvo įpratęs į lenkų kalbos vartojimą, todėl ją naudojo visada pasikalbėjimuose su kunigais ir todėl atrodė lyg esąs lenkas. Nuo lenkų kalbos vartojimo vyskupą Karosą atpratino tik prel. Laukaitis, kurijos oficijolas, kuris Vilkaviškyje, nebeprisimenu kuriais metais, vyskupui pareiškė, kad lietuviškos vyskupijos vyskupas, kalbindamas visus kurijos narius ir kitus kunigus lenkiškai, kompromituoja įstaigą, gali iššaukti vyriausybės reakciją ir kad kurijos žmonės nuo šios dienos nustos jam atsakinėję lenkiškai. To užteko. Vyskupas Karosas tik su lenku kalbėjo lenkiškai, o lietuvio niekada lenkiškai neužkalbino.

Vyskupas Antanas Karosas

Vyskupas
Antanas Karosas

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Karosas apsistojo Petrapilyje. Į Seinus sugrįžo kartu su Jalbžykovskiu 1917 m. Tai jau buvo visai kitoks Antanas Karosas. Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, jis priėmė Lietuvos pilietybę, atlietuvino savo pavardę, Seinuose pradėjo organizuoti lietuvišką seminariją. Tai sukėlė didelį lenkų nepasitenkinimą.

Lietuviška seminarija veikė trumpai. 1919 m. rudenį lenkai užgrobė Seinus, suėmė seminarijos klierikus su profesoriais ir nakčia nugabenę prie administracinės linijos ištrėmė į Lietuvą. Kan. J. Narjauską ir prel. A. Grigaitį uždarė į kalėjimą. Vyskupui liepė išvykti. A. Karosas apsistojo Punske. Čia jis išgyveno keletą mėnesių. 1920 m. lenkai privertė jį vykti į nepriklausomą Lietuvą. Vyskupas apsigyveno Marijampolėje. Tada jis savo jurisdikcijoje turėjo 13 dekanatų. Du buvo likę už demarkacinės linijos. Tai Punsko dekanatas, kuriam priklausė Beceilų, Smalėnų, Kolietnyko, Punsko, Smalnykų ir Vižainio parapijos, ir Seinų dekanatas (Beržininko, Kapčiamiesčio, Kučiūnų, Seinų, Lazdijų ir Veisiejų parapijos).

Justinas Staugaitis savo prisiminimuose pažymi, kad mirus Antanui Baranauskui, Seinų diecezija ilgesnį laiką neturėjo vyskupo. Vatikanas negalėjo susitarti su caro valdžia dėl kandidatų. Rusų valdžios pasiūlyti kun. Kazimieras Prapuolenis ir prelatas Juozapas Antanavičius bei kun. Vincas Blaževičius popiežiui nepatiko. Kai Apaštališkasis Sostas rusų valdžios kandidato nepriimdavo, ji su naujais nesiskubindavo.

Pasklido gandai, kad į Seinų vyskupus ruošiasi Varšuvos lenkas, kad jis net lietuvių kalbos pradėjo mokytis. Rusai nemėgo lietuvių, bet jie nemanė stiprinti jų įtakos Lietuvos pakraščiuose.

Seinų vyskupija kentė, kai ją valdė administratorius. Mat jis neturi to autoriteto, kurį turi vyskupas; antra vertus, administratoriaus valdžia yra tik provizoriška. Seinų diecezija merdėjo, nes jos administratorius prel. J. Antanavičius nebuvo tinkamas savo pareigoms. Popiežius taip pat Antanavičių pripažino netinkamu. Lenkams prel. J. Antanavičiaus valdymo laikai gal ir patiko. Lietuviai laukė vyskupo!

seinai-seni2

1910 m., apie Velykas, pasklido žinia, kad Seinų vyskupu skiriamas sufraganas Antanas Karosas. 1910 m. birželio 17  d. vyskupas pasiuntė Seinų vyskupijos dvasininkams ir tikintiesiems pirmąjį ganytojišką laišką, informuodamas apie savo paskyrimą.

Seiniškiai kunigai bandė šį tą sužinoti apie būsimąjį savo vyskupą. Žinios iš anapus Nemuno buvo įvairios. Vieni sakė, kad Karosas yra labai protingas, kiti, kad didelis diplomatas,  treti, kad labai nerangus. Visi sutikdavo dėl vieno – vyskupas Karosas yra labai ramaus būdo žmogus, užsidaręs savyje ir mėgsta būti vienas. Visiems Seinuose rūpėjo, ar jis palaikys lietuvių, ar lenkų pusę. Į Seinus Karosas neskubėjo. Seinų vyskupu buvo paskirtas balandžio 7 d., o atvyko tik birželio 29 d. (Lenkų šaltiniai mini liepos 29 d.)

J. Staugaitis savo atsiminimuose rašo: „Mums vis rūpėjo, kuo remsis naujasis vyskupas: ar lenkais, ar lietuviais, ar bus neutralus, vieniems ir antriems teisingas? Turėjome pagrindo manyti, kad, ar šiaip, ar taip, – senajam Antanavičiaus režimui bus galas. Antai vyskupas savo daiktus parsiuntė ne administratoriaus, vyriausiojo prelato, tik antrojo prelato, kun. Blaževičiaus vardu. Kelią važiuoti į Seinus pasirinko per Lomžą. Ji vyskupui nebuvo per daug pakeliui, bet buvo prel. Blaževičiaus klebonija, jo pastatyto administratoriaus valdoma. Blaževičius, žinoma, išvažiavo į Lomžą vyskupo pasitikti. Vis tai tartum buvo ženklai, kad naujojoj valdžioj vyskupo dešinioji ranka bus prel. Blaževičius. Taip manė ir prel. Antanavičius. Paskutinėmis savo valdymo dienomis buvo labai prastai nusiteikęs ir tuoj po vyskupo ingreso buvo pasiruošęs išvažiuoti į savo parapiją – Prienus. Visų mūsų ir prel. Antanavičiaus apsirikta. Mat vysk. Karosas yra sfinksas, savo mintyse ir sumanymuose nelengvai susekamas.“

 (Bus daugiau)

 Sigitas Birgelis, punskas.pl

 

Komentavimas negalimas.