Anelė Sendaitė-Jurkevičienė pasakoja

Gyvenau Navinykuose, prie Žvikelių kaimo. Buvom trys sasarys, cik karo metais vyrausia sasutė Genutė numirė 7 metų. Traca iš mūs gyveno Suvalkuose – Akranglienė.

Tėvai Ona ir Vladas Sendai nebuvo turtyngi. Su sesi paaugį ėjom užsidzyrbc pas kitus, daugiausia – bulvių kasc, kapliuoc. Mokėjo tadu už savaitį. Parnešam ir aduodam tėvam. Tai siuvinėjom, traukėm iš stangutės – lasetkės žibancus siūlukus ir siuvinėjom kvietkucais jasiukus. Visko brokau, ir siūlų tepgi. Būdavo, tėvai važuoja turgun, tai parveža lauktuvių po skarukei arba medžagos. Pasiuva suknelį. Mes abi tokio paco ūgio, tai dalycis reikėj – vienų nedėlių viena tuom pacu suknuki, o kitų kita jau rangėsi. Paskui prasgyvenom, susruošėm sau kraitį, ištekėjom.

Mokino mus mokytojai Apolonija ir Juozas Škarnuliai. Va da vaikystėj du metus pas tetų Paliūnuose gyvenau ir mokyklon (kuri pas Samulevičus Pristavonyse) V ir VI kl. ėjau su jų dukteru Kastuli Jakubauskų, tai ji man kap sasutė ir dabartės.

O buvo tep… Kastulė viena pas tėvus. Sumisnus sykį insidrąsino ir paci savo mamos paprašė, kad mani priimtų pas juos pabūc. Ji labai norėj sasutės ar brolio. Jos vyresni du brolukai numirė mažukai, augo toliau paci viena, jai buvo liūdna… Paskiau paprašė jos mama mano mamos ir susitarė.

Kastulės tėtė tai mano mamai brolis. Pas dėdį Paliūnuose buvo krautuvė, tai mes lakstėm abi tenajus. Jiej gyveno prieg ruožo su Lietuvu, tai bėgom vuogauc an to ruožo avietių ir kt. Gulėdamos nakcu per langų macydavom, kap prašvaistė an dangaus švietė – kap rusai 12 val. nakcies švietė zonų. Suaugom, tai ėjom an vakarėlių in PGR Paliūnų ir Taurusiškėj pas Draugelienį buvo šokiai (tynajus jau Kmieliauskai gyvena dabar).

namasNor Kastulė vienais metais už mani jaunesnė, alia mes ir dabar kap sasutės abidzvi, net gerau. Tai pasidzaugiam suvėjį, pasiskambinį, tai paverkiam sykiu. Kų padarysi: viena netekom vyro, paskui ir kita. Mano pirmiau numirė, jos vėliau. Laikas bėga. Kas pagalvojo, kad jau mūs vaikam nebus tokia sunki, vargo pilna vaikystė ir jaunystė? Niekas. Ir paci jaunystėj nemisnau, kad sulauksiu geresnio gyvenimo. Net per galvų tokia mislis niekad seniau neperėj, kad bus gerau kadu nor… Kad geresni laikai ateis, nereikės sunkiai dzyrbc, kad bus langviau gyvenc.

Dainavom abi vaikystėj, o Sainuose chori per 5 metus dainavau. Paskui susirgau ir jau negrįžau in chorų. Kap iš Lietuvos kokių svecų lankėsi, tai ne sykį ir mūs namuose susiciko, ba nebuvo tadu kur. Viešėjo kun. Baltakis, Vroclavo vysk. senioras, tai iš Punsko lietuviai ar kitur. Vietos užteko ir mumiem, ir jiem, negailėjom niekad. Kunigėlis Alfonsas (mano vyro Juozo brolis) parvažuoja, pasibūna, pasisvecuoja, susiveina, aplanko draugai pas mus jį. Kunigėlio gimtadienį, varduves ca švencam kasmet. Seniau daugiau giminių buvo, dabar mažau. Dukra mūs viena užaugo, Biruti krikščinom. Tadu nevelino, liepė ir kitų vardų, tai antras Onutė.

Kap susižanijom, tai vyro brolis vienas ūkinykavo, o kitas buvo kunigu jau. Linksmas, neturėjom kliūčų bendravimu, visų gyvenimų gražai sutarėm. Turėjom progos priimc ir kitus jo bičulius kunigus, ir sykiu išvažuoc. Gražu, kur šaimynoj yra kunigas. Jis turi daugiau laiko. Parvažuoja kasmet pusantro mėnasio atostogų.

Kap apsivedėm, per 10 metų gyvenom kaimi. Vyras Juozas mirė prieš dvejis metus. Liūdna. Bet smagu, kap kas aplanko, palaiko. Šlynakiemin nemažai kunigų išsimokino, ba ir Bronius Kuculis, ir Česlovas Baganas, ir mūs Alfonsas Jurkevičius.

Kap suspažinau su vyru vakarėliuose, pirmas pasimacymas mūs namuose turėj būc. Susitarėm, kad šeštadienį atvažuos ir aisim in šokį in Žvikelius. Nugi žūrau per langų – pro vartus insuka dzidelis motociklas. Žūrau, kad mano vaikinas ir kunigas. Jis sako: „Norėjau pažūrėc, kap toj mano brolio mergina atrodo, tai ir atvažavau.“ Mėgo baic. O mano mama tuoj an stalo sūrį, duonos šviežos. Gražai priėmė. Aš nusprausiau, apsirangiau švarau. Volukus susukus in plaukus buvau, tai išėmiau. O Juozas sako: „Ca dzvi, atspėk, katrį mano?“

Daug sykiu su juom keliavom po Lietuvų ir kitur, paskui buvom pas jį Vroclavi ir per inšvencinimų, ir kitom progom. Sakau, kad jis cikras kunigas, labai acidavis. Kap parvažuoja, tai rūpi, kad ca irgi laikyc pamaldas. Jam pirmiausia kad malda, knygos, dvasinė ramybė. Nu ir baikos, vis ciek gi, kapgi žmogus. Su anūkėm mūs geras ryšys. Linksmas vis, geras žmogus ir geras kunigas. Tėvukas jo ir vyro mano buvo lenkas, alia mama lietuvė, gražai visus kalbino lietuviškai ir jiej gerai šnekėj lietuviškai. Sunku buvo, mokykloj nemokino tadu lietuviškai, alia skaitė knygas iš Lietuvos, bendravo su lietuviais. Ir jį vis pagerbia kap kunigų – Vroclavo lietuvių kepelionų. Ogi Vroclavi lietuviai – tai dauguma irgi jų iš Lietuvos buvo. Jis laikė jiem pamaldas lietuviškai. Cik labai jau daug tį jų išmirė. Kų padarysi: laikas nestovi vietoj. Visi buvom jauni ir gražūs. Raikia laikycis, nepasiduoc sanėjimu, kad sanatvė būt langvesnė…

G. Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.