Albinas Čiurlionis pasakoja

„Darbas yra gyvenimo druska: jis ne tiktai saugo nuo sugedimo, bet duoda ir skonį.“

(H. Block)

 Klevuose, pacan Klevų kaimo vakarinian kampuki, prieg Kilčėnų, gyveno an kolonijos (24 ha) ca pirmi Čurlioniai, paskui pusbroliai pasdalino kolonijų pusiau išilgai. Tėvo pusbrolio Jono šaimynų vadzino vis pagiriniais Čurlioniais. Mes nebuvom per karų Lietuvoj, o aniej 1941 m. išvažau ir negrįžo. Po kari jų sesuoj, o mūs tėvo pusasarė Julė Sapiegienė per teismų aciprovoj ir atgau žamį. Pamenu ne per dzidelį jų kiemelį – kluonelį, tvartelį, stubų, svirnelį. Alia per karų jos vyras žuvo ir jau ji paci ca negrįžo.

Mano tėvas Jurgis Čurlionis, o mama Dominyka Petruškevičūtė iš Marinavo. Žinau, kap jiej tynajus pirkos. Mano mama Dominyka tai gimus Ameriki, ba kedais, kap jos tėvai Petruškevičai (vardų nepamenu) jauni buvo, iškeliavo laivu ir užsidzyrbį kap pargrįžo, tai Marinavi nuspirko nedzidukį gaspadarkutį su 12 hektarų žamės.

Mūs šaimyna dzidelė – tėvai ir šašetas mūs: Vitas, Ona, Kastantas (likosi namie ir ūkinykavo), aš, Albinas, Sigitas (ką Amerikon prieš kokius 30 metų laimėj žalių kortų; jau miris), Stasys (ką an Slionsko kasykloj rado darbų ir likosi; 9 metais jaunesnis už mani; jo žmona iš Šaipiškių). Daug mūs, o kap paūgėjom, tai kur kam raikėj, tai ėjom po savo ir kitus kaimus su dalgiu, šakėm mačyc, o mažasni ganyc. Dzieduliai anksci išmirė. Mamos tėvai tai Lietuvoj kap išvažau, tep likos tynajus ir palaidoci.

Aš ganiau žąsis Vidugiruosa pas Nevulius, ką kryžkelėj. Su broliu Kastantu mus paėmė ir gyvenom pas šitų gaspadorų. Brolis ganė nemažai gyvulių, galvijų, o aš 30 žąsų. Su kaimynų vaikais, kap Vincu Pečulių, ganėm sykiu, ba suvaro ryti in pulkų, o vakari kožnas savo namo varosi. Prieg gyvulių ankscau kėlė vos saulei patekėjus, kap kadu ir neprašvitus, su rasu, o aš jaunesnis, tai ilgiau galėjau pamiegoc, nor irgi akys lipo – tep miego norėjos. Brolis an cielų metų buvo sutartas, iki Kalėdų, o man teko tynajus du mėnasius ganyc. Ganėm Būdajo tuščuose laukuose, Paliūnuose, ba tį niekas negyveno ir nenaudoj tų ganiavų. Ganydami daugiau švylpavom, kap dainavom, kad cik neužmigc ir kad nepridarytų gyvuliai kur vasarojun škados. Nuspjaunam karklo šakutį, atmušam žievį ir drožėm švilpukus. Paciko. O peilukas tai kožnam dzidelis turtas buvo, kožnas čėdzino ir pilniavoj, mandrinosi, kad jau turi kišaninį peilukų.

Kap cik pavasarin, tai kol medzai be lapukų, žinojom, kad aina sula. Sula savo beržynuki gardzausia. Brolis pragrūžina, indedam iš šakos lovukų išskaptuotų ir kapsi, varva in kvortų arba giedrų. Pernakc net viedras cielas pribėgis būna sulos, tai geram, kiek norim. O raštų in bačkutį ir raugė su plutuki duonos, buvo an rugiapjūtės kap gira, kap alus, net macį turėj, buvo gardzi rūgyta sula. Da jei laukinių obuolukų padzovytų dameta, tai visai gardu.

Vakantų miški tai neturėjom savo dzialkos, alia šitoj giroj tai iš Klevų dvaro atrėžė, kap porceliavo, gal pusė hektaro su aglėm. Alia kūrinimu rinkom sausuolius ir šakas. Medzis tai jei stacyc kų ar dysaliu, drūngu in vežimų raikėj.

In mokyklų pirmiausia ėjau Kilčėnuose. Pas Pavelkus buvo mokykla (prieg Čėplų). Ca mumiem buvo arcausia, cik pusentro kilometro nuog mūs. O jau in penktų skyrų Lumbiuosa ėjau, in ca 4 km. Per Vakantus, būdavo, ainam visu pulku ir dainuojam, kol namo kožnas parainam. Sykiu ėj Jonas Ščerbynskas, Vitas Lukašavičus. Da pamenu, dainų kokių traukėm – „Po beržynų vaikščojau“.

Brolis, ką Ameriki, tai jis dzviem vardais Sigitas Juozas. Namie šaukėm pyrmu vardu. Jis pirmiausia veterinarijos mokinos Suvalkuose technikumi, paskui perkėlė in Lomžų, tai tynajus pabeigė, ir su žmonu tai suspažino tynajus jaunystėj, ji buvo mokytoja. O kap jis mokinos, tai tį jo pyrmu vardu nešaukė, o antru vardu. Jis beigis dzyrbo vietovėj už Augustavo ir Elki veterinoru buvo. Šitas brolis mūs Kastantų išmokino ir prieg paršukų ir karvių ėj šitas, susiedam padėj prieg gyvulių, paskui ir savan kaimi, ir kituose, net in Vilkapėdzus, Kilčėnus. (Kastantas Čiurlionis iš Klevų minimas ir kituose kaimuose. Jį vadino veterinaru. Buvo tinkamas, nes kitų, geresnių seniau nebuvo. Jis už paslaugas buvo kviečiamas, pvz., į vestuves. Dalyvavo vestuvėse pas Liaukevičius, kai Jonas Liaukevičius tuokėsi su Vitalija Vilkelyte – E. P.)

Da vis Vilkapėdzų Levanavičus mūs Sigitų ir Kastantų vadzino, kad geri veterinorai buvo an kiek tai kaimų. Mūs Sigitas labai norėj pažūrėc tos Amerikos, o kap išlošė, pats nuvažau, paskui pasėmė žmonų ir abidzvi dukteris. Jis jau mirė prieš 2 metus.

Šulnys raikalyngas, o pas mus ilgai jo nebuvo, nėščais kasdzien iš kaimyno raikėj parnešc vandenio. O in skalavimų nėščais prinešu daug iš durpinės, mama prisdaro iš beržo pelanų šarmo (ba nebuvo skalbimo kitų priemonių, paskui muilų sumisno), jami verda paklodus, skalbia, velėja, šarmi mirko, verda beržinian šarmi, o paskui an liepto durpinėn plauna ilgai, sunkia, kol net švarus vanduoj bėga iš audeklų. Rinko ir daugiau vežiman ir in ažarų an liepto vėlėj, ir kultuvi išmuša, o paskui plauna ir namo parveža dzauc. O jei vasara, tai an pievos iškloj ir laukė, kol pradzus, o kap saulė – tep da išbalina. Šulnį kasėm da nežanoci būdami palei alksnį pacys an 6 graižų, su šakuti gyslų vandenio rado (basas su karklo šaku rankose, ir vandenio gysla iš jo rankų pritraukdzinėj šakų, šakutė linko) ir mumiem, ir kiciem tokias sanyvas plikterėjis (mano tėvo metų) Kliūčnykas iš Navasodės. Mes jau kap laikėm avis, bagi žinia – dzidelė šeimyna, nebuvo kuom apsiauc ir rangcis, tode laikė avis dėl vylnos, dėl siūlų. O prieg avių lakstė baronas. Išmokinom badzycis. Alia sykį (da nėjau mokyklon) kap mama velėj, o aš an liepto paslankis stovėjau, kap prilėks avinas, kap duos – ir inkritau durpinėn. Gerai, kad mama buvo, tai padavė rankų ir ištraukė mani iš vandenio.

Tvartas medzinis pas mus gyvuliam suvaryc, alia paskui, kap suaugom, pacys su tėvu nudrėbėm molinį tvartų, tai gyvuliam buvo šilcau peržiem. Raikėj prikasc lopetom molio – an mūs kalnelio nebrokau, pripylc vandenio (sėmėm iš durpinės, o kap brokau, vežėm bačkoj iš ažaro), prikapoc ruginių šaudų (maišė su šaudais, ba pats molis būt nudribis) ir gerai arkliais išmynkyc. Paskui sušaukia dešimcies vyrų tokių talkų ir apkapoja šmotus, kad pakelc dzviem, ir dėj an akmenų fundamento, paskui sienos aplinkui tokį kap vainikų. Perdzien uždedzinėjom vienų vainikų molinės sienos. Kap gerai apdzūsta, vė šaukia talkų ir kitų vainikų deda, per tris sykius, kol apeina, tris sykius talkas darė dėl molinių sienų sudėjimo iki balkių. Šitas tvartas pas mus ir kitus irgi stovi ir dabar. Buvo drūci.

Basi daugiausia. Pasiraitoji klešnes ir visur basas, šlapia ar sausa, nusmazgoji ir kitųdzien vė visur basamyncu.

Visi ieškojom, kur gyvenc. Mūs Vitas tokių tolimesnių giminių mažan ūkelin Skarkiškėse, kap apsižanijo, gyveno, su grūvancu stubu, tvarteliu, skylėtu stogu svirnu, alia dau rodų ir prasgyveno, aptvarkė pastoges.

Kap aš, Albinas, apsižanijau su Janinu Marteckų, tai gyvenom išsyk an jos tėvo 7 ha gaspadarkutės Radzūcuose. Dasidzyrbc raikėj, tai insitraukėm in kašukų pynimų su Onuti Grigucieni, ji mus šefavo. Paskui jau gyvenom Sainuose. Ir dabar ca.

Viklinų atveždzinėj iš Balstogės in Sainus – pūndus, surištus po 5 ir 10 kg. Lazdukes sukalam ir padėjį nuog viduruko išpinam. Akvatnų buvo apie du desėtkai, ir susrinkį pynėm kašus, abažūrus ar kitus užsakymus pagal išmieras. Viklinų gaudzinėjom gatavų, paruoštų, cik pync, ba jų šucino ankscau kaciluose verdancan vandenin, laikė an saulės, kad išdžūtų. O kap mumiem atveža, mirkėm lovin vandenin, kad lanksci būtų, ir pynėm. Pirmiausia maketų iš storasnių suskali, o paskui išpini. Per 10 metų su žmonu pynėm. Sandelis buvo, kur seniau trys cigonų šaimynos gyveno, tan baraki prieš Sainų pieninį. Kap susitvėrė POM, tai tynajus prieg blėtos dažymo dzyrbau, o po to iki pensijos buvau kūriku.

Mūs Kastantas (mirė prieš du metus) visadu mylėj dainuoc. Jis likosi namie gaspadoru. Jis, kap ir Lietuvos meninykas, tokį pacį turėj vardų – Konstantinas Čurlionis. Paskui tį kap pavardį vieniem vargonykas užrašė Čerlianis, tep ir kici per teismų turėj mainyc.

Dūrpės seniau buvo labai raikalyngos, visi kasė pavasarin ir per vasarų dzovino. Dūrpės gerai pralaiko žarjas. Kap katram kaimynu užgįsta pečus, tai su viedruku aina pas kaimynų skolycis žarjų, pelanuosa parsineša ir užkura tep mašinų, pečų. Degtukai brangūs buvo ir neturėj už kų pirkc.

Savo pircies tį kap neturėjom. Linus ir kanapes išmirko pabalin ir vežėm laužc pas Levanavičus in Vilkapėdzus, jų pircin. Alia arcau turėjom in Vincų Bukauskų, tai irgi kap kadu vežėm in jo pircį. Mokėj kūryc, ba iš vakaro raikėj uždėc, pilniavoc pernakc, o pro rytų vė uždėc ir kūryc. Nebile kas, ba daug sykių degė pircys medzinės, paskui lipino molines. Pas Lukašavičus pora sykių tepgi laužėm ir kanapes, ir linus, alia sykį užsikūrė jų medzinė pircis su linais ir sudegė. An grėtų sustato linus, iš vakaro kūrino, dzovino, o antryt mynė. Nešėmės laužtuvus savo, mynės suvėjį 4 vyrai ir paduodam moterom, jos an langvesnių myntuvų braukėjos dzyrbo. Tai vis buvo ir 4 braukėjos an myntuvų. Pietus gaspadorus arba gaspadinė (kieno linai) atnešdzinėj ir pertrauka buvo an cielos valandos. Dūlkių pylna nuo spalių. Alia buvo smagu, visi jauni.

Kastantas Čiurlionis – pirmas iš dešinės

Kastantas Čiurlionis – pirmas iš dešinės

 ***

 Čiurlionių šeimoje visada skambėjo daina ir malda (taip pat prie mirusiųjų). Vaidintojų grupėje bei Seinų chore dalyvauja Albino ir Janinos Čiurlionių sūnus Juozas. Jis kartais solo gieda psalmes.

Šiemet Seinų lietuvių bažnytiniam chorui suėjo 25 metai. Ilgus metus veikė pasaulietinis choras, kuriam vadovavo Kostas Sidaris, vėliau Vitas Kubilius, Asta Veverskytė, Jonas Pavilonis. Priešpaskutinė vadovė Asta Veverskytė paragino choristus ir giedoti. Parepetavę 1992 metų Velykų pirmą dieną jie užkopė ant vargonų. Gieda iki dabar. Jiems talkina vargonininkas Sławomir Kardel. Dalyvių sudėtis keičiasi. Dauguma jų vyresnio amžiaus žmonės. Skatinama prisijungti prie choro jaunimą iš Seinų ir iš aplinkinių kaimų.

Seiniškių giesmės įrašytos 2013 m. rėmėjų – Lenkijos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ir Šv. Kazimiero draugijos – dėka. Choristai jau 25-erius metus gieda prie vargonų Seinų bažnyčioje.

Seinų lietuvių bažnytinis choras gieda ir per šermenis bei laidotuves. Kartais sueina dar susiburiantys šventai giesmei ir Klevų bei Žagarių choristai. Pastarieji kas sekmadienis gieda Žagarių bažnytėlėje. Verta paminėti, kad aplinkinių kaimų gyventojai sueina ir lietuviškai gieda taip pat Smalėnų bei Vidugirių bažnyčiose.

Choras gieda ne vien per šv. Mišias. Seinų bažnytinis choras su skambiomis giesmėmis dalyvavo sveikinant kardinolą Karolį Voitylą (būsimą Popiežių Romoje Joną Paulių II) per Švč. Mergelės Marijos karūnavimą 1975 09 6–7 d. Seinuose, kasmet pasitinkant Lietuvos vyskupą per Sutvirtinimo sakramento teikimą, išeivijos vyskupus. 1994 m. dalyvavo bažnytinių chorų apžvalgoje Suvalkuose, Šv. Aleksandro bažnyčioje, Žagariuose chorų šventėje (kur giedamos giesmės, skirtos Marijai), pasirodė Trakuose, Vilniuje ir kitur. Sėkmės jiems.

Genutė Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.