Adidas, išlindęs iš karvės kosarės

Domui tai buvo eilinė diena. Rytą kaip visada pasitiko gana anksti. Žadintuvas suskambo šeštą valandą. Paprastai paaugliai tokią valandą verčiasi ant kito šono. Bet ne Domas. Jam kur kas mieliau anksti pradėti dieną, ramiai nusiplauti veidą lediniu vandeniu, tvarkingai susišukuoti, išsilyginti drabužius. Mama visada mokė, kad negražu būti ką tik išlindusiam iš karvės kosarės.

kuprinesPaauglys mėgdavo saulę pasitikti prie pusryčių stalo. Laikraščių jis neskaitė. Juk tai daro tik suaugusieji. Valgydamas sumuštinį pirštais vedžiojo planšetinio kompiuterio ekraną. Reikėjo patikrinti elektroninį paštą, peržvelgti visus socialinius tinklus, pasijuokti iš snapčete paskelbtų draugų vaizdo įrašų. Pasaulio naujienos jo dar nedomino. Neklausydavo jis žinių. O kuris jaunuolis savo malonumui pasileisdavo naujienų kanalą? Taigi nieko ten įdomaus. Domui, kaip ir visiems jo bendraamžiams, vienintelis žinių kanalas – feisbukas, na gal dar kartais instagramas.

Susitepęs sumuštinį, susikrovęs į kuprinę knygas, pasileido į 15 min. trunkančią kelionę pėsčiomis į autobusų stotelę. Čia jis laukdavo oranžinio sena alyva dvokiančio mokyklinio autobuso. Kaip kiekvieną dieną, taip ir šią Domas kelionę į mokyklą trumpino šmaikščiais pokalbiais su draugais autobuse. Nei Domui, nei draugams netrūkdavo kalbų apie visiems gerai pažįstamo miestelio dėdulės klystkelius arba apie klasioko Andriaus per fizinio lavinimo pamoką suplyšusias kelnes.

Mokykloje kaip mokykloje – reikėjo greitai pasikeisti batus, pasikabinti striukę. Domui teko kelis kartus užmiršti mokyklinių batų, todėl stengdavosi nedaryti tų pačių klaidų, nes žinojo, kuo kvepia rūbinės prižiūrėtojos skardus balsas. Ji buvo tikra koridoriaus pikčiurna.

Kaip kas rytą lygiai aštuntą valandą suskambo skambutis. Tai buvo pats maloniausias skambutis, kviečiantis mokinius į pirmą pamoką. Domui patikdavo mokytis iki pirmos valandos. Pasirodo, kad ne tik jam, bet ir visiems kitiems popietinės pamokos būdavo tikra kančia. Protas atsisakydavo blaiviai mąstyti. Gerai, kad fizinio lavinimo pamokos kiek prajudindavo suoluose sustingusius kūnus.

Domas negalėjo pakęsti pertraukų, kurių metu lyg iš niekur nieko prieš jo nosį atsirasdavo keli klasės įkyruoliai. Tai buvo tie, kuriems pastoviai niežėjo ir pirštus, ir liežuvius. Tai buvo tie, kurie kas dieną nešiodavo tuos pačius adido bliuzonus. Tai buvo tas jaunuolių tipas, kuris draugavo tik su tokiais pačiais adidais. Nesvarbu, kad tai buvo iš karvės kosarės ištrauktas adidas. Jie nekreipdavo į tai mažiausio dėmesio. Domui buvo nusispjaut į pasityčiojimus. Jis greičiau nusileisdavo, nei veldavosi į nereikalingus konfliktus su kvailesniais. Domas tyliai ir nuoširdžiai juos užjautė. Domui nereikėjo aiškinti, kad geriau būti protingu dėvėtų drabužių nešiotoju nei apsiseilėjusiu adidu.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.