A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu?

Šiais laikais nuolat  svarstoma, kaip  Europos tautos prieš 75 metus išlaikė holokausto egzaminą.  Izraelio  Simono Vyzentalio (Simon Wiesenthal)  centro Jeruzalės skyriaus  vadovas Efraimas Zurofas (Efraim Zuroff) ir  Rusijos prezidento  Vladimiro Putino sukurtos  organizacijos „Pasaulis be nacizmo“, kurios paskirtis –  apšmeižti Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimą  ir lietuvių antisovietinių partizanų atminimą,  valdybos pirmininkas Rusijos oligarchas Borisas Špygelis tvirtina, kad lietuviai susikirto, pradėję žudyti vietinius žydus anksčiau negu pabėgo Raudonoji armijai ir  atėjo Vermachtas, nesiliovė iki pat tos dienos, kai  sovietai antrą kartą okupavo  Lietuvą.  Tačiau  vienas dokumentas, kuriam šiomis dienomis sukanka 75 metai,  įrodo, kad buvo visiškai priešingai – Lietuva labai garbingai laikėsi Hitlerio ir Stalino karštos draugystės, virtusios abipuse neapykanta, apnuodytoje Europoje.

Trijų politikų laiškas

Tais laikais, kai nenugalimoji  Vokietijos karo mašina, seniai sutraiškiusi Vakarų Europą,    beveik nustūmė sovietų kariuomenę į Volgos upę,  giliame Trečiojo reicho užnugaryje trys Lietuvos Respublikos, prieš metus  paverstos nacionalsocialistinės Vokietijos generaline sritimi, žinomi politikai– buvęs valstybės vadovas Kazys Grinius ir du buvę žemės ūkio ministrai Jonas Pranas Aleksa  bei Mykolas Krupavičius, jau nebejauni, silpnos sveikatos žmonės,  1942 m. lapkričio 9 d. pasiuntė registruotą  laišką okupacinės administracijos vadovui,  Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos funkcionieriui Teodorui Adrianui  von Rentelnui (Theodor Adrian von Renteln) .

Memorandumas, ultimatumas

Trečiojo reicho Lietuvos generalinės srities valdytojas (1941 m. liepos 28 d. –1944 m.) Teodoras Adrianas von Rentelnas, kurio strategiją „Lietuva be lietuvių“ 10 metų po karo tęsė ir sovietai | Archyvinė nuotr.

Tai buvo ne  šiaip  graudus prašymas ar maldavimas, bet memorandumas, ultimatumas.  Trys  lietuvių inteligentai  viešai, argumentuotai pareikalavo liautis lietuviškas  žemes  apgyvendinti vokiečių  kolonistais, tuoj pat nutraukti visų  Lietuvos piliečių genocidą, nepriešinti lietuvių su kitataučiais Lietuvos gyventojais. Šią memorandumo vietą reikėtų išsamiau paaiškinti šiuolaikinei auditorijai – reikalas tas, kad  generalinis komisaras T. A. von Rentelnas geriausių Lietuvos žemių (Suvalkijos, Vidurio Lietuvos)  ūkininkus pavadindavo lenkais, iš jų atimdavo  ūkius ir įkeldindavo ten vokiečių kolonistus.  Panašiai  Maskva ir Varšuva nutautino Vilniją.

Kiek divizijų turėjo?

Galima nuspėti, kad Trečiojo reicho įgaliotinį T. A.  von Rentelną, kurį laiškas pasiekė tik po 5 dienų, 1942-ųjų lapkričio 14-ąją,  apėmė  tokie pat  jausmai (pyktis ir pašaipi panieka),  kaip Sovietų Sąjungos  vadą Josifą Staliną, iš Prancūzijos užsienio reikalų ministro Pierre`o Lavalio  1935 m. išgirdusį, kad Romos popiežius Pijus XI meldžiasi už  Rusijos  bolševikų  persekiojamus, žudomus katalikus. Stalinas iškošė: „O kiek  tas popiežius turi divizijų?“ Trys Lietuvos šviesuoliai,  neturėdami už savo  nugaros nė vieno tanko, nelydimi jokio kareivio  ar policininko, tvirtai pasakė antriesiems Lietuvos okupantams: „Lietuvių tauta negali pritarti tokioms priemonėms, lygiai kaip ji nepritaria priemonėms, taikomoms Lietuvos žydams.“

Vienodos tremties formuluotės

Prelatas Mykolas Krupavičius | Archyvinė nuotr.

1940 m. Maskva  teigė, kad  sovietinę  okupaciją, kuri  „neprieštaravo  tarptautinės teisės normoms“, džiaugsmingai  sveikino lietuvių  liaudis. Tokią pat demagogijos  porciją šliūkštelėjo  ir T. A. von Rentelnas. Sovietiniu stiliumi jis iš pradžių apkaltino  J. P. Aleksą, K. Grinių, M. Krupavičių, kad šie  kenkia  lietuvių interesams, nes gina lenkus, rusus ir žydus, bando išardyti  lietuvių ir vokiečių tautų draugystę.  Generalinio komisaro atsakymo   pabaiga apskritai yra klasikinis  pavyzdys, kaip  bet kokių totalitarinių  režimų veikėjai, nusimetę kantrių valdininkų   kaukę, „humaniškai“  nubaudžia  „vienintelės teisingos ideologijos“ priešininkus: T. A. von Rentelnas ištrėmė du „atskalūnus“ (J.P. Aleksą ir M. Krupavičių) iš Lietuvos generalinės srities į Vokietiją, bet suteikė jiems progą praktiniu darbu, „jei tokį sugeba dirbti“, įrodyti ištikimybę Trečiajam reichui.  Visiškai tokios pat formuluotės būdavo ir sovietų tremtinių asmens bylose. Tik šiuo  atveju reikėdavo   išpirkti  kaltę užrūstintai Maskvai.     

Nė kuklaus paminklo

Šiandien girdime, kaip  olandai išslapstė ir apgynė  savo žydus (išskyrus mergaitę Annę Frank, kurios  dienoraštis po jos mirties tapo masiškai perkama knyga), kokie uolūs žydų gelbėtojai buvo  danai. Tai  sakoma tokiu tonu, kad lietuviai susigėstų.   Iki šiol įvairūs autoriai graudina skaitytojus pasakojimais kaip   Danijos karalius Kristijonas X prisisiuvo sau ant krūtinės geltoną  šešiakampę žvaigždę, kai šalį okupavę vokiečių nacionalsocialistai  nusprendė pažeminti ir pradėjo persekioti  Danijos žydus. Iš tiesų tai viso labo neistorinė legenda – Danijos  karalius tik  savo dienoraštyje  išdrįsdavo papriekaištauti  vokiečiams. Tačiau Izraelio  „Jad Vašem“ holokausto aukų muziejaus Pasaulio tautų teisuolių alėjoje Danijos karaliaus garbei  vis viena pasodintas medis – saldžiavaisis pupmedis. O tikriems žydų gynėjams lietuviams  J. P. Aleksai ar M. Krupavičiui tame Jeruzalės parke nė kuklaus krūmelio nėra.

Pasielgė kaip pranašas

Vienas dalykas kišenėje rodyti špygą  Adolfui Hitleriui,  pasakoti savo svetainėse patikimiems draugams anekdotus apie Trečiojo reicho šulus, kaip per Antrąjį pasaulinį karą elgėsi dauguma Vokietijos okupuotų Vakarų Europos šalių politikų ir monarchų. Didžiausia bausmė  – po  to reikėdavo  iš anksto nusiųsti  savo viešų kalbų tekstus Trečiojo reicho tautos švietimo ir  propagandos ministerijos cenzoriams.

AleksaO  J. P. Aleksa su bendražygiais pasielgė kaip žydų pranašas Natanas iš Senojo Testamento Samuelio antrosios knygos (2 Samuel 12:7-14). Visas Izraelis tylomis smerkė  karalių Dovydą, kuris suvedžiojo  garsaus  žydų  karvedžio  žmoną, o jį patį nužudė savo priešų rankomis.  Bet tik vienintelis Natanas nuėjo pas Dovydą, papasakojo  jam istoriją apie turtuolį, kuris iškėlė puotą papjovęs vogtą vargšo žmogaus paskutinę avį, o baigęs kalbėti pranašas  sušuko karaliui: „Tu esi tas vyras, nusidėjęs Dievui ir žmonėms“.

Jaunimas klausėsi profesoriaus

Tik trys lietuvių politikai  visoje Rytų  Europoje išdrįso garsiai  pasakyti Hitlerio statytiniui: „ Tu esi  anas vyras, žudantis Lietuvos piliečius ir atiminėjantis jų turtą!“ Net  buvęs sovietų Lietuvos marionetinio režimo vadeiva Antanas Sniečkus, per Antrąjį pasaulinį karą saugiai tupėjęs  Maskvoje,  pabūgo  (negavo Stalino įsakymo?)  viešai užstoti savo žmonos Miros Bordonaitės giminaičių, kuriuos vokiečių  nacionalsocialistai suvarė į getus, šaudė Lietuvoje arba vežė į dujų kameras Lenkijoje.  Trečiajam reichui užkariauti  pasaulį padėjo SS korpusai, legionai  „Danija“, „Nyderlandai“, net divizija „Rusija“ („Rusų tautos išsivadavimo armija“).  Bet vokiečiams nepavyko  sukurti nė  menkiausio   SS bataliono „Lietuva“, nes lietuvių jaunimas  klausėsi J. P. Aleksos, o ne  T. A. von Rentelno.

Gyveno ilgai ir laimingai?

Rusų istorikai teigia, kad buvęs vokiečių nacionalsocialistų okupuotos Lietuvos generalinis komisaras  T. A. von Rentelnas, gimęs Rusijos imperijoje,  vokiškai kalbėjęs su rusišku akcentu,  pakartas 1946 m., bet jokie informacijos  šaltiniai nenurodo, kokį  mėnesį ir dieną įvykdyta egzekucija, kur surengtas T. A. von Rentelno teismas –pagal sovietų įstatymus turėjo būti teisiamas ir nubaustas ten, kur nusikalto – „buvusioje laikinai hitlerininkų  okupuotoje Lietuvos SSR teritorijoje“.  Apie tai jokių liudijimų neišliko. Vokiečių istorikas Christophas Dieckmannas tvirtina, kad buvęs  generalinis komisaras  T. A. von Rentelnas po karo pakliuvo į sovietų nelaisvę,  bet po to dar gyveno ilgai ir laimingai, mirė nuo senatvės.

Maskva tęsė strategiją

Kremliui  patiko T. A. von  Rentelno strategija „Lietuva be lietuvių“, Maskva  tęsė ją 10 pokario metų. Kaip teigė 1941 m. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis,  nacionalsocialistinės Vokietijos pastangos išauginti lietuvių  jaunimą ištikimą  Hitleriui  buvo tik „šešėlis“  audringų Maskvos žygių  paversti lietuvių vaikus ir paauglius „komunistiniu jaunimu“, išauklėtu vergiškai  tarnauti  Stalinui ir Rusijai. 

O gestapo tardytą, Vokietijoje kalintą pilietinės drąsos memorandumo signatarą J. P. Aleksą  buvę vokiečių nacionalsocialistų idėjiniai draugai rusų bolševikai nužudė Sibire. Būtų nukankinę  ir kitus du memorandumo signatarus, K. Grinių ir M. Krupavičių, bet šie spėjo pasitraukti  į Vakarus.  Profesoriaus  J. P. Aleksos  palaikai į Lietuvą sugrąžinti tik 1990 metais.

Geriausias įrodymas

Apokrifinė „Kristaus vaikystės Evangelija pagal Tomą“ pasakoja, kad kartą berniukas Jėzus kartu su kitais vaikais Nazarete žaidė ant namo stogo. Vienas vaikas nukrito ir užsimušė. Žuvusiojo tėvai, nematę nelaimės,  apkaltino Dievo sūnų, kad jis nustūmė žaidimų draugą. Jėzus nulipo ant  žemės, atsistojo šalia kūno be gyvybės ženklų ir garsiai paklausė: „Zenonai, ar tave numečiau?“ Mirusysis atgijo ir atsakė: „Ne, Viešpatie, tu  mane pakėlei!“

Kazys Grinius | Archyvinė nuotr.

1942 m. lietuvių  memorandumas vokiečių nacionalsocialistų valdžiai– pats tikriausias įrodymas, kad lietuviai užjautė,  gelbėjo žydus, nuožmiausiai nacionalsocialistų persekiotą buvusios Lietuvos Respublikos bendruomenę,  užstojo lenkus, rusus ir  nesidžiaugė, nebandė pasipelnyti iš jų nelaimių, kad ir ką bekalbėtų istorijos mitų griovėjai bei perrašinėtojai.

Toji diena, lapkričio 14-oji,  kai memorandumas  pasiekė adresatą,  turėtų patekti tarp svarbiausių šimtmetį mininčios Lietuvos Respublikos istorinių datų.

Nebūtina gėdinti lietuvių

„XXI amžiaus Lietuva turėtų giliau apmąstyti šį memorandumą. Aštrėja ginčas su Kremliumi dėl istorijos. Maskva bando įtikinti Europos Sąjungą ir Jungtines Valstijas, kad Baltijos tautos rėmė vokiečių nacionalsocialistų režimą. J.P. Aleksos, K. Griniaus ir M. Krupavičiaus memorandumas  T. A. von  Rentelnui įrodo, kad lietuviai parodė  nagus hitlerininkams, nes nacionalsocialistinė  Vokietija apgavo Lietuvą – neleido atkurti sovietų užgniaužtos nepriklausomybės.  Nors 1942 m. pabaigoje vokiečiai jau buvo nebe tokie galingi, kaip 1941 m. birželį, gestapo kankinimo rūsiai veikė visu pajėgumu. Tie trys lietuvių inteligentai buvo labai drąsūs, narsūs žmonės. Prisimenant  holokaustą, visiška nebūtina gėdinti lietuvių ir aukštinti danų, kaip daro poetas Tomas Venclova iš Amerikos“, – sako  Lietuvos istorijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas Česlovas Laurinavičius.

Archyvinės nuotraukos

Prelatas Mykolas Krupavičius, profesorius Jonas Pranas Aleksa ir daktaras Kazys Grinius vieninteliai Europoje  į akis vokiečių nacionalsocialistams išdrįso sukritikuoti Adolfo Hitlerio „arijų rasinio grynumo teoriją“, už tai  vieną iš jų po karo  sovietai nužudė, o kiti turėjo bėgti iš tėvynės. 

Arnoldas Alkesandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/

ukininko-patarejo-logo-e1487278647628

Komentavimas negalimas.