Jurgita Stankauskaitė. Apie Kalėdų dovanas

Kas būtų, jeigu per Kūčias po egle negulėtų krūva dovanų, o kambaryje žmonės grožėtųsi eglute ir jos papuošalais? Kas būtų, jeigu eglės nedengtų didžiulės dovanos, o Baltabarzdis apsilankytų Kalėdų rytą? Kas būtų, jeigu Senis maiše atneštų ne daiktus, o praeitį ir, atsistojęs ant stogo, paleistų ją per kaminą, kad jos atsigertume? Ė! Kad ir kaip norėtųsi kartais negalvoti apie praeitį, neįmanoma nuo jos atitrūkti. Su kiekviena švente ateina penkios minutės susimąstymo apie praėjusius laikus. Tokie jau mes, žmonės, esame. Kiekviena karta lygina savo gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą su naujais laikais, naujų kartų pasaulėvoka. Ir nesvarbu, į kurį dešimtmetį beįžengtume, visada sakysime, kad seniau buvo gerau.

jurga-svPradėjau rašyti apie dovanas ir Kalėdų Senelį ne dėl to, kad šiais metais jis buvo ne tiek dosnus, kiek išradingas, sumanus ir stebinantis. Malonu gauti apčiuopiamus dalykus, bet su metais imi suprasti, kad materialinės vertybės greitai nusibosta, suyra, susidėvi. Taigi paprasta senus dalykus pakeisti naujais. Kasmet tetulės, vos galėdamos panešti dovanas, apkrauna mažuosius dvokiančiomis plastiku lėlėmis, automobiliais, robotais ir kitomis šiuolaikiškomis šlykštybėmis. Tarsi tokiomis dovanomis būtų galima papirkti žmogaus širdį.

Pradėjau rašyt apie dovanas, bet noriu kažką daugiau pasakyti. Naujųjų metų proga norisi pašnekėt ne apie ateinančius Gaidžio metus, o apie Kalėdų stebuklus. Taip, tikrai stebuklus, kuriais gyventa prieš keliasdešimt metų ir dar anksčiau. Sakot, kad stebuklų nebūna? Būna. Paklauskit gimusiųjų XX a. pradžioje ir viduryje. Paklauskit, ką jie jautė, kai per Kalėdas gaudavo saldainį ar saldų, ilgai prie parduotuvės mamytės išlauktą apelsiną, arba šiltą močiutės numegztą kepuraitę. Tai bent aukotasi dėl savo mažiausių ir mylimiausių. Ne vienas vėlus vakaras buvo prasėdėtas prie virbalų, ne viena naktis nemiegota, kad būtų paruošta kukli dovanėlė vaikams. Taip, tėvai pasirūpindavo smulkiomis daiktinėmis dovanomis, bet, kad jas pasiektų, turėdavo aukoti nemažai kantrybės, rūpesčio ir meilės. Dzieduliai sakydavo, kad geriausia dovana būdavo mamos keptas sausainis, kuriuo mėgautis maloniausia buvo sėdint ant šiltos, prikūrentos krosnies. O kiek džiaugsmo sklisdavo iš ką tik šiltomis kojinėmis apauto vaiko arba skarele papuoštos mergaitės veido. Kai kas yra pasakojęs, kad muilas, tai būdavo ypatinga dovana. Arba žmonės seniau tikrai labiau vertino kiekvieną dovanėlę, ypač tokią, kuri plaukė iš širdies, arba šiandien mes praradome gebėjimą džiaugtis kiekviena smulkmena.

Ech… pradėjau rašyt apie dalykus, kurie buvo seniai ir kuriuos palydėjom tik prieš kelias dienas (tegul bus, prieš savaitę). Bet visus juos jungia viena – praeitis, kuri visada atrodys geresnė už šiandieną.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

 

Komentavimas negalimas.