Milžinas (9 d.). Mokymas ir auklėjimas Seinų kunigų seminarijoje

(Tęsinys)

 Pasikliaudami Justino Staugaičio prisiminimais, tęsiame pasakojimą apie Seinų kunigų seminariją, kurios šiais metais minime 190-ąsias įsteigimo metines.

Mokymas Seinų seminarijoj, bent Staugaičio akimis žiūrint, buvo prastokas. Nors seminarija buvo nutolusi nuo laiko dvasios, bet labai nuoširdi ir katalikiška. Lietuviai kunigai buvo kilę iš liaudies. Jie, tapdami inteligentais, patekdavo į lenkų aukštuomenės akiratį, draugaudavo su dvarponiais, skaitydavo lenkų literatūrą.

Staugaičio laikais lenkų šviesuomenė nevertino labai religijos. Katalikybė jiems buvo lenkiškumo, tautinio tapatumo saugotoja. Nacionalizmą jie neatsiejamai tapatino su tikėjimu. Nacionalizmo dvasiai neretai pasiduodavo ir kunigai.

seinai-seni2

J. Staugaičio nuomone, seminarija turėjo stebėti laiko dvasią, apvalyti savo aspirantus nuo ideologinio purvo, padėti įsisąmoninti klierikams, kokios idėjos skelbiamos literatūroje ir kokius padarinius tai gali turėti būsimiems kunigams ir visuomenei. „Šitų uždavinių Seinų seminarija atlikti nemokėjo, – rašo J. Staugaitis. – Taip būtino apologetikos mokslo, kaipo atskiro dalyko, pamokų visiškai nebuvo. Filosofija, teologija ir istorija buvo mums taip dėstomos, lyg kad mes būtume gyvenę 1 šimtmetyje, lyg kad šiandien jokių klausimų nebūtų. Trumpai kalbant, seminarijoj viešpatavo sena rutina. Į gyvuosius gyvenimo klausimus, kurie nedavė mums ramumo, patys apgraibomis ieškojome atsakymų knygose. Bet ir knygų skaitymo reikalu jokių nurodymų mes neturėjome.“

Seinų seminarijoj buvo knygynas, likęs iš dominikonų laikų. Juo seminaristai mažai naudodavosi. Buvo ir kitas knygynėlis, kurį prižiūrėjo klierikų dekanas. Jis tą knygynėlį ne tik tvarkė, bet ir aprūpindavo naujomis knygomis. Knygynėlyje būdavo naujausi katalikiškieji veikalai, išleisti lenkų kalba.

Pasak J. Staugaičio, Seinai buvo vis dėlto užkampis, nuo viso pasaulio atskirtas. Ilgiau čia pagyvenęs kunigas virsdavo tikru „seiniškiu“, kuriam Seinų seminarija, kapitula ir kurija visas pasaulis baigėsi. Neegzistavo jokie pasaulio iššūkiai nei sudėtingi naujų laikų klausimai.

Kaip minėjau, mokslas Seinų kunigų seminarijoje nebuvo aukšto lygio. Seminarijos auklėtiniai neužsidegdavo čia mokslo troškimu, neišmokdavo dirbti intelektualinį darbą. Tačiau auklėjimas buvo labai geras. Seminarijos profesoriai buvę gyvo tikėjimo žmonės, kupini Šventosios Dvasios. Todėl ši įstaiga išleido labai daug uolių kunigų, gerų ganytojų, daug puikių Viešpaties vynuogyno darbininkų.

Seinų seminarijos mokytojai ir auklėtiniai dažniausiai buvo kaimiečių vaikai. Dvarininkų, bajorų vaikų buvę mažai. Kai pradėjo reikštis lietuvių tautinės savimonės atgimimas, santykiai tarp dvaro ir klebonijos pablogėjo. Kaimo parapijose be dvaro inteligentų nebuvo. Kunigai pradėjo draugauti su pasiturinčiais ūkininkais. Tai jiems neišėjo į gera. Tokia draugystė sukeldavo mažiau pasiturinčiųjų pavydą. Kunigai, bendraudami su liaudimi, patys „sukaimėdavo“. Jie tapdavo vadinamaisiais liaudies kunigais. Apie tai J. Staugaitis rašo: „Tasai kunigų draugavimas su kaimiečiais, ypač Zanavykuose, buvo labai didelis. Galima sakyti, kad joks didesniųjų ūkininkų pokylis neapsieidavo be kunigų. Būdavo kviečiami ne tik tos parapijos, bet ir visos apylinkės kunigai. Neretai pasitaikydavo, kad per vestuves esti lig 20 svečių kunigų. O tokių progų viešėtis pas kaimiečius kunigams buvo labai daug. Čia vestuvės, ten krikštynos, kitas ekzekvijas – štai kunigėliai ir bevažiuoja į kaimą.

Iš Zanavykų kilusių kunigų buvo labai nedaug. Kai kurie iš jų dirbo kituose Lietuvos kraštuose, kai kurie Lenkijoj ar Rusijoj. Vasaros metu visi stengdavosi parvažiuoti savųjų aplankyti. Giminės, turėdami savo tarpe taip brangių svečių, kviesdavosi ir vietos kunigus drauge juo pasidžiaugti ir pasilinksminti. Ir iš tikro būdavo linksminasi, kartais ir per daug linksminasi. Tokie pasilinksminimai kaimiečiams duodavo progos pažinti kunigų silpnumą. Kaimiečiai su kunigais sueidavo į per didelę konfidenciją, kas žemino kunigo autoritetą ir pamažėle silpnino tikybinius kaimiečio jausmus.

Atostogų metu ir mes, klierikai, drauge su kunigais dažnai būdavome kviečiami į tokius pokylius.

Turiu pasakyti, kad ir mums tatai į sveikatą neišėjo.“

 (Bus daugiau)

 Sigitas Birgelis, punskas.pl

 

Komentavimas negalimas.