„Ir niekas mūsų neįtikins…”

Beskaitant Lenkijos Seimo Ryšių su lenkais užsienyje komisijos 2012-01-26 d. posėdžio stenogramą (www.sejm.gov.pl), lietuviškame delfi.lt pasirodė A. Mockaus straipsnis, pavadintas „Lenkija ir Lietuva pavargo nuo Sikorskio ir Tomaševskio sindromų”. Žurnalistas atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje dažnai nesistengiama giliau analizuoti ir ieškoti išeičių, padėsiančių gerinti Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius. Pasak jo, pradėti reikėtų nuo suvokimo, jog „(…) Lenkija nėra vien tik Sikorskis, Lietuvos lenkai nėra vien tik Tomaševskis, o lietuviai nėra kovotojai prieš tautines mažumas”.

Iš esmės su šia teze reikėtų sutikti, tačiau atrodo, kad situacija šiek tiek supaprastinama. Visų pirma nei vienas užsienio reikalų ministras nesugebėtų vykdyti nuoseklios savo politikos neturėdamas tvirtos šalies Prezidento ir politinio elito paramos ir nei vienas tautinės mažumos lyderis nebūtų išrinktas į Europos parlamentą ir negebėtų surengti daugiatūkstantinio mitingo Lietuvos sostinėje, jeigu neturėtų didelio savo tautiečių palaikymo. Dėl paskutinio teiginio, kad lietuviai nėra kovotojai prieš tautines mažumas, net neverta diskutuoti. Juk net nekyla abejonių, kad jeigu panašus, tarkim, Lenkijos vokiečių mitingas būtų surengtas Varšuvos senamiestyje, jis būtų susilaukęs didžiulio pasipriešinimo ir žymiai gausesnės priešininkų manifestacijos. Jame būtų primintos ne tik vokiečių okupacijos pasekmės, Varšuvos sugriovimas, bet ir pasakyta, kas šioje šalyje esą šeimininkai. Neseni įvykiai rodo, kad ir policijai darbo pakaktų. Tuo tarpu Vilniuje lenkų tautinės mažumos mitingas prabėgo be jokių rimtesnių incidentų.

Žinoma, būtų gerai, kad Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu keistųsi, kadangi dabartinė padėtis nenaudinga nei vienai valstybei, juolab Lietuvoje gyvenantiems lenkams. Tačiau to, kad greitu laiku teigiamą poslinkį į dvišalius santykius ir labiau subalansuotą Lenkijos politiką Lietuvoje gyvenančių lenkų atžvilgiu įneš šalies Prezidentas B. Komorovskis (B. Komorowski), kaip viliasi A. Mockus, vargu ar sulauksime. Vis dėlto šiuo metu Lenkijoje ne tiek dėl konstitucinių galių, kiek dėl asmeninių savybių ne Prezidentas, bet Vyriausybė lemia pagrindines užsienio politikos kryptis. Kas nereiškia, kad energingo užsienio reikalų ministro pozicijoms Vyriausybėje ir Premjero atžvilgiu vis stiprėjant negalimi politiniai „perkaitymai“??? ir pokyčiai.

Iš tiesų B. Komorovskis pastaruoju metu vengė aštresnės retorikos Lietuvos atžvilgiu, o lankydamasis Lietuvoje minint Vasario 16-ąją, nors ir pabrėždavo nenutrūkstamą paramą savo tautiečiams, tačiau užsimindavo ir apie tai, jog ginčai dėl lenkų padėties yra pirmiausia Lietuvos valstybės ir jos piliečių reikalas. Kita vertus, ar kaimyninės šalies Prezidentui, švenčiant Lietuvos nepriklausomybės šventę, būtų išmintinga ką nors daugiau ir tvirčiau, peržengiant protokolinės diplomatijos ribas, pasakyti? Grįžęs į Varšuvą netrukus Prezidentas Belvederio rūmuose oficialiai atidarė J. Pilsudskio kabinetą. Iškilmių metu pašmaikštavo, kad rūmų apsauga įspėjusi jį, jog naktimis retkarčiais mačiusi bevaikštantį Maršalą. Todėl, pasak Prezidento, tai dar labiau jam priminė lietuviškas jųdviejų šaknis ir įspūdingą Lenkijos istoriją. Maršalas J. Pilsudskis Belvederyje gyveno ir dirbo 13 metų. Čia susitikinėjo su kariuomenės vadais, politikais, aptarinėjo svarbiausius Lenkijos reikalus, tarp jų politiką Lietuvos atžvilgiu.

Grįžkime prie minėtos komisijos posėdžio stenogramos. Išties tai įdomus dokumentas, kuriame atsispindi, kiek daug priemonių ir apgalvotų veiksmų sutelkta, vykdant politiką Lietuvos atžvilgiu. Komisijos posėdyje, be Seimo narių, dalyvavo taip pat aukšti Mokslo, Sporto, Vidaus reikalų, Kultūros, Švietimo bei Užsienio reikalų ministerijų pareigūnai. Jau vien tai, kad posėdžio metu analizuotas klausimas, kaip Lenkija pasirengusi skaitmeninės televizijos įdiegimui Lietuvoje, rodo rimtą požiūrį ir visapusišką rūpinimąsi savais interesais. Žinoma, turėta omenyje tai, kad Lietuvos skaitmeninėje televizijoje atsirastų lenkų kanalai.

Tokių priemonių, kurios numatytos tautiečių padėčiai stiprinti, iš tiesų galėtų pavydėti kiekviena tautinė mažuma, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje begyventų. Nors dėl to, ar visos tos priemonės prisideda prie mažumos integravimosi su gyvenamosios šalies visuomene ir ateityje negimdys dar didesnių problemų, aišku, galima būtų ginčytis.

Į paramos klausimą pasižiūrėta kompleksiškai. Tai ne tik skiriamos lėšos kultūros plėtrai, Balstogės universiteto filialui Vilniuje, stipendijoms, kultūros paveldo išsaugojimui, mokykloms, bet taip pat solidi politinė parama. Komisijos posėdžio metu URM atstovai paaiškino, kokių veiksmų ir priemonių, taip pat europinėse institucijose, Lietuvos atžvilgiu ėmėsi, kad būtų padaryta nuolaidų Lietuvos lenkų klausimu, kokius rezultatus turėjo pasiekti abiejų šalių premjerų įsteigta švietimo ekspertų grupė, kaip buvo surengtas Premjero vizitas ir susitikimas su Lietuvos Premjeru Palangoje, kurio metu buvo kalbama vien apie naujai priimtą Lietuvos švietimo įstatymą, aptarti veiksmai Europos Taryboje, ESBO aukštojo komisaro Knuto Volebeko (Knut Vollebaek) įtikinimas imtis tirti kylančią įtampą dėl tautinių mažumų padėties Lietuvoje. Ypač pastarasis veiksmas, pasak pareigūnų, buvo labai sėkmingas, kadangi padėtį Lietuvoje pavyko pristatyti kaip keliančią grėsmę visuomenės stabilumui, gimdančią neramumus ir konfliktus, kurių Lietuvos valdžiai gali nepavykti suvaldyti.

Perskaičius visą posėdžio stenogramą ar ankstesnius politikų, valstybės pareigūnų pasisakymus, susidaro gan keistas įspūdis. Pašalinis skaitytojas, tarkim, niekada anksčiau nesusidūręs su šiais klausimais, galėtų pamanyti, jog kalbama ne apie Lietuvą, o apie totalitarinę, savo piliečius engiančią ir visaip jų laisves ribojančią valstybę. Juolab kai išsakomos mintys tokios vienareikšmės, kad neturėtų net kilti abejonių dėl jų pagrįstumo. Vienoje Lenkijos komercinėje televizijoje rengiama gan solidi, svarbias politines aktualijas aptarianti laida, kurios vedėjas, baigiantis laidai, visuomet pakartoja tą pačią frazę: „(…) ir niekas mūsų neįtikins, kad juoda yra balta, o balta – tai juoda”. Tačiau neskubėkime patikėti, nes tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ši mintis labai paprasta ir suprantama. Specialistai sako, kad ne tik juoda, bet ir balta spalva turi kelis atspalvius.

Petras MAKSIMAVIČIUS, „Aušra“ 2012/07

2 koment. „Ir niekas mūsų neįtikins…”

  1. Viktoras Lt sako:

    Taip,propagandinį karą Lietuva Lenkijai pralaimi,mūsų ,,elitas“ yra absoliučiai abejingas viskam,iš ko negali tikėtis asmeninės naudos.Lietuvą gelbėja tik realios mažumų padėties sugretinimas.Čia daugumoje atveju atrodome geriau,kai kur panašiai.Lenkija aiškiai mus lenkia tik dvikalbėmis gyvenviečių pavadinimų lentelėmis,t.y. punktu,kuris jai nieko nekainuoja,bet duoda didelę politinę naudą.